Apie užbaigimą
Dažnai tėvai savo vaikus moko būtinai užbaigti tai, ką pradėjo. Ir aš jokiu būdu neteigiu, kad tai nėra svarbus ir net būtinas įgūdis tikslų siekimui. Tačiau, kad ir ką darytume, kad ir ko siektume, labai svarbu atkreipti dėmesį į savo emocinį gerbūvį. Jei tai, ko žūtbūt siekiu ir negaliu paleisti, man neteikia džiaugsmo, o net atvirkščiai, pykdo, erzina, sekina, galbūt verta susimąstyti, kas būtų, jei sustočiau. Kas atsitiktų, jei sustočiau būtent šiame etape, būtent šiomis sąlygomis, kai pabaiga dar nepasiekta. Ir kas būtų, jei pradėčiau daryti tai, kas mane džiugina, ką norisi ne tik daryti, bet ir tęsti, vystyti, dalintis.
Gebėjimas pakeisti veiklą, kai ji nebedžiugina, išeiti iš to rato, kurį suka tik „reikia“ ir „privalau“ – sveiko, savimi besirūpinančio žmogaus bruožas. Mes neprivalome kankintis dalykuose, kurie sekina, erzina, vargina, pykdo. Visada turime teisę rinktis. Jei visgi sustoti ir išeiti, pasakyti „ne“, kai kažkas tikisi, jog liksime, yra sunku. Tai jau ribų klausimas. O ribos labai svarbios tiek sveikam santykiui, tiek funkcionavimui.
