Apie baimę būti pasmerktam
Psichoterapeutė Lori Gottlieb savo knygoje „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ rašo: „neįmanoma gerai pažinti žmones ir kartu jų nepamėgti“. Ir tai yra visiška tiesa. Pažinus žmogų, supratus, kas jį formavo, kodėl jis renkasi vienus dalykus, o kitus palieka nuošaly, pažinus jį per jo krizines patirtis, baimes, neraminančius dalykus, negalime likti abejingi. Negalime smerkti to, ką galime suprasti. Smerkiame tada, kai nežinome, nesuprantame, nepažįstame.
Kiekvienas mes turime istoriją, kuri mus daro tokiais žmonėmis, kurie esame. Ta istorija gali būti įvairi: baisi, liūdna, atstumianti, žavi, graudi... Bet be jos mes nebūtume mes. Mūsų patirtis mus ne tik formuoja, bet ir veikia visą gyvenimą. Remdamiesi ja, gyvenime veikiame nesąmoningai, patys to nesuvokdami. Dėl to labai dažnai kartojame arba tai, ką esame patyrę vaikystėje, arba tai, ką liudijome ir ko kartoti nenorime, bet vis atsiduriame panašiose aplinkybėse. Kol tai netrukdo, nieko ir daryti nereikia. Yra sakoma – nereikia taisyti to, kas nėra sugedę. Taisyti, keisti dalykus reikia tada, kai jie trukdo, skaudina, erzina. Kitaip tariant, tada, kai vaikystėje išmokti ir mums padėję dalykai, nebepadeda.
Tad prie ko čia ta draugystė su priešais ir žmonių pažinimas, apie kuriuos užsiminiau? –Prie baimių... Žmonės dažnai bijo eiti ir spręsti sau skaudžius dalykus, bijo susidraugauti su kitais žmonėmis, kurti gilesnį santykį, "apsinuoginti". Ir visa tai dėl baimės būti pasmerktais. Nors atvirumas ir yra tai, kas suartina.
