Apie ribas
Gimdamas žmogus gauna tam tikrą ribą – kūną, tačiau jo vidinės ribos gana išplaukusios – nėra aišku, kur prasidedu ir baigiuosi aš, o kur jau prasideda kitas, kuris atliepia mano poreikius (tėtis, mama, globojantis žmogus). Kūdikis tarsi visagalis, kurio ašaros aplinkinius priverčia daryti dalykus, kurie jį nuramina, sušildo, pasotina.
Vėliau, jau augant, norisi susipažinti su savo galimybėmis ir ribotumais kiek sąmoningiau, todėl kūdikis vis daugiau eksperimentuoja – mokosi judėti, valgyti pats, žaisti ne tik su žaislais, tyrinėti plačiau nei pasiūlė suaugusieji.
Augdamas vaikas mokosi vis daugiau dalykų: apsirengti, pasirinkti, nutolti, užlipti aukščiau, nušokti iš aukščiau, ragauti įvairesnių dalykų nei suaugusieji pasiūlo... Todėl ir šalia esantys suaugusieji vis dažniau išgirsta žodžius „aš pats“ bei atsiremia į didžiulį pyktį, jei kažką padaro už jį. Taip augdamas žmogus stebi savo norus, poreikius, tikrinasi kiek gali, mokosi, o galiausiai susiduria su riba, ir įsisąmonina, kokie ženklai rodo, kad jis dar gali, o kokie, kad jau laikas prašyti pagalbos, sustoti ir t.t.
Būna, suaugusieji šį mokymosi procesą trikdo – stabdydami, gąsdindami, įsikišdami anksčiau nei reikia. Kuo dažniau kažko imdamasis vaikas išgirsta, jog negali, jam nepavyks, jis susižeis ir t.t., tuo labiau nusivilia savimi ir savo visagalybe. Kartais net nustoja bandyti, eksperimentuoti. Klaidos ima sietis su nesėkmėmis bei nusivylimais, o ne su mokymusi. Tačiau pyktis, kuris anksčiau buvo nukreiptas į stabdančią išorę, nukrypsta į save. Ir vėl tampa sunku pajausti savo ribą – kur prasidedu ir baigiuosi aš, o kur jau kitas – tas, kuris žino, kiek aš galiu bei gali parodyti "teisingus" norus bei būdus kažką daryti.
Tokiam suaugusiajam tampa sunku pasakyti „ne“ arba „aš pats“, tampa sunku tikėti savo intuicija ir imtis dalykų bei sustoti tada, kai pats pajaučia, kad nori arba jau gana, o ne tada, kai pasako kitas. Gali tapti sunku pastebėti savo kūno ženklus, suprasti jausmus. Jam sunku suprasti, kur jo norai, o kur jau reikalavimai iš šalies. Žmogus daro, siekia, vykdo tol, kol tiesiog nebeaprėpia. Tada jau ima suprasti, jog tai greičiausiai ir buvo daugiau nei jis gali arba nori. Bet pailsėjęs ir atsitiesęs, vis tiek sunkiai jaučia savo ribas, kūno bei minčių signalus, tad ir vėl viskam sako „taip“. Motyvų gali būti ir daugiau, ne tik poreikis išorinėms riboms. Gali būti ir siekis įsiteikti, būti pamatytu, ir daugybė kitų. Tačiau rezultatas tas pats – išplaukusios ribos, nuovargis, pyktis, nusivylimas, o gal ir perdegimas.
Ribos būtinos kiekviename santykyje. Neribotas pokalbis vargina, žeidžia, skaudina, pykdo. Neribotas kontaktas – taip pat.
Todėl ir santykis su psichologu labai ribotas: aiškiai apibrėžtas, stabilus ir visada tas pats laikas, aiškiai apibrėžta, stabili vieta, atstumas erdvėje tarp kliento ir psichologo, bendravimo pobūdis, išsikeltas tikslas. Ribos suteikia saugumo, todėl kiekviename santykyje yra būtinos. Tad labai svarbi gyvenimo užduotis – mokytis pajausti savo vidines ribas ir sakyti „ne“, kai prie jų artėjama, ir „taip“, kai norisi, o ne tada, kai leidžiama.
