Nerimas turi daugybę veidų ir pavidalų. Kartais jis kvėpuoja mums į nugaras, tarsi bandydamas pargriauti. Kartais neleidžia žengti žingsnio, tarsi laikydamas už kojos. Kartais ne tik laiko, bet ir pargriauna, o pargriovęs užspaudžia galvą taip stipriai, kad net sunku suvokti, kur esu ir ką čia darau.
O iš tiesų tai jis nedaro nei pirmo, nei antro, nei trečio. Nerimas mums reikalingas. Jis yra tarsi signalas, informuojantis apie tai, kad kažkas artėja, kažko per daug, kažkas per stipru ir reikalauja pernelyg daug resursų. Jis praneša, kad laikas pasiklausyti savo jausmų, kūno ir minčių. Jei vis tiek negalime šito išgirsti, nerimas kalba garsiau. Tol, kol nebegalime jo ignoruoti, o kūnas pats sustoja. Būna išsiveržia į kūno paviršių, išmargindamas jį taip, kad jau ir aplinkiniams matosi, jog laikas sustoti ir suvokti, kas vyksta.
Nerimą svarbu ne tik jausti, bet ir išgirsti, apžiūrėti, pažinti. Dažnai jis kalba apie mūsų jausmus, kuriuos ilgai slėpėme ir tildėme. Vienam pažinti ir išgirsti savo nerimą, gali būti pernelyg baisu, sunku, o kartais net neįmanoma. Čia gali padėti specialistas.
O kol esame vieni, svarbu žinoti keletą bazinių žingsnių, kuriuos galime atlikti.
Kartais gali padėti rašymas. Tad galima rašyti, kokios mintys ir kokie jausmai kyla. Rašyti viską, kas liejasi. Būna, rašydami pirmiausia parašome, o tik tada ateina mintys ir vidinis kritikas. Kitas svarbus aspektas - nekritikuoti. Leisti tekstui lietis, nebūtinai suvedant vieną liniją prie kitos, nebūtinai sudedant taškus ir kablelius. Rašyti tiek, kiek pavyksta. Atsigerti vandens, ramiai pakvėpuoti, o tuomet jau atidžiai skaityti. Skaityti taip, lyg tekstas būtų svetimas, nebandant papildyti, įvertinti ar sukritikuoti. Tiesiog suprasti. O tada jau kalbėtis ir tartis su savimi dėl galimybės pailsėti, atsitraukti, sulėtinti tempą, ir padaryti tai, ko labiausiai reikia.
Taip pat galima raminti save taip, lyg tai darytų kitas žmogus. Švelniai sau sakant raminančius žodžius, apkabinant ar pamasažuojant rankas, pečius, kaklą. Kūnas protingas, bet jį galima pergudrauti.
O svarbiausia - suprasti, kas slypi po nerimu, ir kodėl jis kalba taip garsiai, jog tampa sunku išgirsti kitus aplinkos ir vidaus garsus. Nelikime vieni, kalbėkimės ir girdėkime vieni kitus bei save.
Apie nerimą
