Būna, žmonės nori kreiptis į psichologą, bet bijo. Bijo įvairių dalykų: skambinti, rašyti nepažįstamam žmogui, kalbėti apie skausmingus dalykus, pažinti kai kurias savo pačių dalis, kurios gąsdina, susipykti su artimaisiais, netekti iliuzijos, kad su jų vaikyste viskas buvo gerai. Nebūtinai nutiko kažkas labai blogo, tiesiog viskas turi įtakos dabarčiai.
Manau, kad svarbu pakalbėti apie visas baimes, tačiau dabar noriu paliesti baimę sutrikdyti ryšį su tėvais ir kitais mums svarbiais žmonėmis.
Taip, nesinori knaisiotis po dalykus, kurie buvo - norisi žvelgti į ateitį, tobulėti, kurti, augti. Deja, dažnu atveju, neišnagrinėję praeities dalykų, kurie mus atvedė į dabarties tašką, vis kažkur stringame, susiduriame su savo pačių šešėliais ir negalime augti, nes atrodo, kad kažkas laiko, stabdo.
Tėvai - vieni svarbiausių žmonių mūsų gyvenime, o vaikui - patys svarbiausi. Jų mintys, pasaulėžiūra, žodžiai atrodo kaip vienintelė tiesa. Tokia svarbi tiesa, kad jos netikriname, o įrašome į pasąmonę kaip savo mintis, pasaulėžiūrą, žodžius. Vėliau, augdami, jau pastebime, kad visa tai gali būti ir klaidinga informacija, tačiau pasąmonė jau turi tam tikrus įrašus, kurie susidūrus su sunkumais, pasigirsta kaip mūsų pačių balsas ir žodžiai sau. Tad jei kažkada išgirdome, kad kažko negalime, nemokame, esame per maži, atsidūrę aklavietėje ar ties iššūkiu, nieko nekvestionuodami, ir sau pasakome: "tu negali, nemoki, yra didesnių, protingesnių, daugiau žinančių už tave". Ir augimas neįvyksta. Įvyksta savigrauža, žmogus susigūžia, atsitraukia, ir stebi vieną po kito nuplaukiančias galimybes.
Tėvų, ir to, ką jie pasakė ar padarė, pakeisti negalime, tačiau galime pakeisti tai, kaip matome save, perrašyti tam tikrus įrašus savo pasąmonėje. O tam svarbu pažinti. Kai suprantame, kam reikalingos visos skausmingos akistatos su praeitimi, galbūt lengviau ir daryti.
Linkiu drąsos! Ir kviečiu į savo kabinetą susipažinti. Su manimi ir savimi pačiais :)