Viduje telpančios ir netelpančios emocijos
Kaip reaguoti į tam tikras savo ir kitų emocijas, išmokstame augdami. Kai liūdna – apkabinti, būti šalia, guosti, o gal „spirti į sėdimąją“ ir liepti susiimti. Kai pikta – ginčytis, argumentuoti ir traukti argumentus, siekiant logiškai pagrįsti jausmą, kontraargumentuoti, gintis, o gal leisti žmogui jausti jo jausmą, kalbėti apie jį, išsakyti po juo slypinčius poreikius, o gal... ignoruoti ir leisti „nusiraminti" ir „susiprasti" vienam. Kai džiugu – juoktis, dalintis, šokti ir švęsti, o gal tyliai sau būti, nes „laimė mėgsta tylą“.
Visa tai – rimtos užduotys ir pamokos apie gyvenimą, ir žmogaus vaidmenį jame, kurių jis išmoksta ne per pamokymus, o per kitų elgesį ir reakcijas į jį. Dažniausiai išmokstamos labai labai anksti. Kai mažas vaikas kažko stipriai įsigeidžia ir pradeda reikalauti, o sulaukęs mamos ar tėčio „ne‘, stipriai supyksta. Tada svarbu, kokios reakcijos į savo jausmą, vaikas sulaukia.
Kartais tėvai pritūpia šalia, įvardiną, kad mato vaiko nusivylimą, pyktį, liūdesį ir norą. Apkabina, ir nors vaikas vis dar pyksta, lieka šalia, nenuneigdami nei jo noro, nei pykčio, nei kitų jausmų. Bet suteikia glėbį, ir padeda su šiuo jausmu išbūti. Tikiu ne vienas esame matę, kaip ką tik siutęs, viską niokojęs vaikas, pabuvęs šiltame mamos glėbyje, ima ir nubėga žaisti, lyg pykčio nė nebūtų buvę.
Būna ir kitokių reakcijų. Būna, kad tėvams mažo vaiko stiprios emocijos atrodo pernelyg stiprios, gąsdinančios, nesukontroliuojamos, užliejančios. Jas sutalpinti ir savyje atrodo per daug, todėl tėvai nusisuka ir nueina, leisdami vaikui „nusiraminti“ ir „susiprasti“, kad toks elgesys nėra tinkamas. Arba iš siaubo, kuris apima matant mažą vaiką šitaip rėkiantį, aprėkia jį atgal.
Augdamas žmogus išmoksta šitaip reaguoti ir į savo emociją. Vieni leidžia sau pykti, kunkuliuoti, niekaip to jausmo nevertindami, o kitų galvose, rodos, automatu kyla mintys apie to jausmo netinkamumą, neadekvatumą, kvailumą, todėl jis tarsi išnyksta, iššokdamas kokiu nors netiesioginiu būdu, jau visai kitoje, nesusijusioje situacijoje. Dar kiti niekaip nesutalpina jo viduje ir tarsi išspjauna į išorę. Tada tai jau ne tik to žmogaus, bet ir jo aplinkos reikalas. Aplinka susiskaldo, pasidalina į stovyklas, riejasi. Žmogui nuo to nei lengviau, nei sunkiau, tiesiog jis tame nebėra vienas, todėl ir „netinkamas“ jausmas nebėra tik jo reikalas.
Nėra nei tinkamų, nei netinkamų jausmų. Visi yra informacijos šaltinis, signalas, įspėjantis apie kylančius poreikius, peržengiamas ribas, neišgirstus norus ir pan. Tačiau yra daugybė reakcijų į juos. Vieni jau kultūriškai vadinami neigiamais, taip lyg būtų blogi, netinkami. Kiti – ignoruojami kaip nesvarbūs ir gėdingi (pavydas). Tačiau jei neįsiklausome į juos, visi palieka pėdsaką. Kartais aprėpia daugiau žmonių ir veikia tarpusavio santykius, kartais kunkuliuoja viduje, kol „prasikala“ į išorę simptomais (panikos atakomis, skausmais ir pan.). Tačiau visi jie yra tas būdas, kuriuo išmokome reaguoti į kylantį poreikį ir su juo ateinantį jausmą.
Vienas iš terapijos tikslų – mokytis naujų, adaptyvesnių, sveikatai ir santykiams palankesnių būdų į savo emocijas ir poreikius. Taip, kaip to mokė mama, savo reakcijomis į mus.
